Europos savanoriavimo žemėlapyje Lietuva atrodo nykiai

 

Kiekvienais metais milijonai žmonių įsitraukia savanorišką veiklą, t. y. teikia pagalbą slaugos, sveikatos priežiūros ligoninėse, asmeniškai moko neraštingus žmones.

Daug organizacijų, pavyzdžiui, „Habitat for Humanity“, Raudonasis Kryžius ar „Big Brothers–Big Sisters“ fondai, tapo labai priklausomi nuo savanorių.

2011 m. atliktos tarptautinės studijos dėl savanoriavimo perspektyvos rezultatai parodė, kad, tarkim, Slovakijos, Austrijos ir Didžiosios Britanijos gyventojams būdingas aukštas nusiteikimo savanoriauti rodiklis, tik vienintelės (iš 41 šalies) Lietuvos visų tipų savanorystės grupėse buvo nustatytas negatyvus požiūris į savanorystę.

Savanorystė yra ypač svarbi kiekvienos šiuolaikinės visuomenės veiklos dalis. Per jąpiliečiai formuoja savo įgūdžius, o jų indėlis į bendruomenės socialinę ir ekonominę plėtrą yra labai svarus. Nors savanorystės koncepcija apima skirtingų rūšių veiklas – dalyvavimą įvairaus lygio bei įvairių aspektų turinčiame visuomeniniame gyvenime, Lietuvoje jos suvokimas ir nauda dar tik įgauna pagreitį. Šiandien labai trūksta jauno amžiaus (studentų, moksleivių) savanorių, padedančių įvairiose srityse. O juk jie galėtų imti pavyzdį iš įvairių šalių, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ar Didžiosios Britanijos, kuriose dauguma studentų įgyja praktikos darbinėje aplinkoje būtent pradėdami savanoriauti, vėliau tai tampa neįkainojamu pranašumu ieškant darbo pabaigus studijas.

Savanorystės vertė – daugiau kaip 160 mlrd. JAV dolerių

JAV egzistuoja savanorystės kultas. Iš 61,8 mln. savanorių 12,9 mln. priklauso nevyriausybinėms organizacijoms. Jie sudaro beveik 10 proc. Amerikos darbo jėgos ir 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Buvo apskaičiuota, kad savanorystės vertė – daugiau kaip 160 mlrd. JAV dolerių. Savanoriškų organizacijų nacionalinės tarybos 2010 metų statistiniai duomenys rodo, kad Didžiojoje Britanijoje 23 mln. žmonių tampa savanoriais, per metus jų vertė sudaro 65 mlrd. svarų, arba 7,9 proc. BVP. Savanorių organizacijos įtraukė į veiklą 668 tūkst. savanorių, jie sudarė trečdalį visuomeninės darbo jėgos. Vadinasi, kas antras Didžiosios Britanijos pilietis yra savanoris. Pavyzdžiui, prieš 2012 metų olimpines žaidynes Londone, olimpinis komitetas sulaukė daugiau nei 240 tūkst. paraiškų iš asmenų, norinčių tapti savanoriais. Paskaičiuota, kad žaidynėms organizuoti prireiks „tik“ 70 tūkst. savanorių. Pagal Savanorystės Europoje deklaraciją Vokietijoje į savanorišką veiklą įsitraukia 36 proc., Airijoje – 33 proc. visų gyventojų. Lietuvai, lyginant su šiomis šalimis, žinoma, yra kur tobulėti – LR Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos užsakyto tyrimo duomenys 2011 m. parodė, kad Lietuvoje savanorystė sukuria 1,5 proc. BVP arba 1,5 mlrd. litų.

Savanorystės raida: lietuviai atsilieka

Savanorystė – nenaujas reiškinys, ji turi itin senas ir gilias istorines šaknis. Jau tradicinėse kaimo bendruomenėse, remiantis krikščioniškomis vertybėmis, buvo stengiamasi padėti vieni kitiems, organizuoti talkas ūkio darbams nudirbti. Šiose bendruomenėse buvo įprasta rūpintis ne tik giminaičiais, bet ir kitais, silpnesniais savo bendruomenės nariais. Tada savanoriška pagalba buvo neorganizuota, savaime suprantama kaip krikščioniška pareiga. Savanoriška pagalba galėjo būti įvairi: ligonių slaugymas, karo aukų palaikymo grupių veikla, moterų psichologinė pagalba, įvairi labdaringa veikla. Organizuotos savanoriškos veiklos pradžia – XIX a. antra pusė. Prie bažnyčių steigėsi oficialios savanoriškos organizacijos, asociacijos, draugijos, kitos bendruomenės, siekusios apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius. Pavyzdžiui, 1847 m. buvo įsteigta Adolfo Kolpingo draugija, 1895 m. – Marijos Mergelės asociacija, 1897 m. – „Caritas“. Antra šių organizacijų steigimosi banga kilo XX a. pradžioje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Karo medicinos tarnybos nepajėgė rūpintis sužeistaisiais ar teikti informacijos apie išblaškytų šeimų narius, todėl į pagalbą nukentėjusiems skubėdavo gailestingosios seserys, karių globos draugijų nariai.

Savanoriškų organizacijų kūrimasis neaplenkė ir Lietuvos. Pirmos labdaros draugijos, vadinamosios špitolės, Lietuvoje buvo įkurtos XVIII a. Jų tikslas – užkirsti kelią skurdui ir piliečių elgetavimui. Špitolių steigimą skatino bajorai, dvasininkai, akademinė visuomenė. Draugijų savanoriai ne tik rūpindavosi vargstančiaisiais, bet ir skleisdavo religinę dvasią, meilę kraštui, stengdavosi daryti įtaką visuomenės elgesiui, keisti jos įpročius. 1919 m. Lietuvoje buvo įkurta Raudonojo Kryžiaus draugija, pirmiausia teikusi pagalbą nuo karo nukentėjusiai šaliai, ištremtiems ar pabėgusiems jos gyventojams. Savanoriškos organizacijos tarpukario Lietuvoje įgijo daugiau galių, kai buvo pradėtos kurti socialinės globos institucijos ir dalį jų perėmė valstybė arba privačios struktūros. Tada buvo įkurta Lietuvos motinas ir vaikus globojančių organizacijų sąjunga, Lietuvos vaiko draugija, Žmogaus globos draugija ir kt.

Lietuvai netekus nepriklausomybės, Sovietų Sąjunga ėmė varžyti savanoriškas iniciatyvas. Savanorystę pakeitė prievartinis visuomeninis darbas, privalomas kiekvienam piliečiui – už jį reikėdavo atsiskaityti. Taip buvo sunaikintas pats savanorystės pamatas, nes ši veikla gali vykti tik savo noru, niekam neverčiant. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje vėl ėmė steigtis nevyriausybinės organizacijos, o kartu su jomis atgimė ir savanorystė. Per kelerius metus į NVO veiklą įsitraukė 9 proc. Lietuvos gyventojų („SIC rinkos tyrimai“, 1998). Pilietinės visuomenės tyrimo duomenimis, pateiktais 2008 metais, vienas iš trijų gyventojų dalyvavo savanoriškose aplinkos tvarkymo talkose, tik vienas iš penkių buvo įsitraukęs į bendruomeninę veiklą. Šių dienų Lietuvos gyventojų apatiją savanorystei arba kitai panašiai veiklai ir Vakarų Europos šalių iniciatyvumą galima aiškinti įvairiais istoriniais, politiniais, ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais aspektais. Todėl svarbu geriau suprasti savanorystės naudą ne tik visuomenei, bet ir pačiam savanoriui.

Lietuvoje savanorystės nauda suvokiama nepakankamai

„Eurobarometro“ 2006 m. tyrimų rodikliai parodė, kad Europos Sąjungos šalyse savanorystės mastai labai skiriasi. Pavyzdžiui, Austrijoje 60 proc., Olandijoje 55 proc., o Švedijoje 53 proc. respondentų nurodė aktyviai dalyvaujantys savanoriškoje veikloje, o mažiausiai respondentų, įsitraukusių į savanorystę, buvo Lietuvoje – 11 proc. ir Portugalijoje – 12 proc. Taigi galima teigti, kad skirtingų šalių visuomenės nariai nevienodai įsitraukia į NVO veiklą.

Europos gyvenimo kokybės apklausa („Second European Quality of Life Survey“, 2008), parodė, kad Lietuvoje į savanorišką veiklą įsitraukia 15 proc. gyventojų. Rinkos tyrimų bendrovės RAIT (2009) duomenimis, daugiau nei pusė (53 proc.) apklaustų Lietuvos gyventojų apskritai nežinojo, kas yra nevyriausybinė organizacija ir tik 22 proc. respondentų nurodė, kad aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje. „Eurobarometro“ 2010 m. duomenimis, savanorystės masto Lietuvoje rodiklis, palyginti su 2006 m., padidėjo tik vienu procentu. Ataskaitoje „Savanorystė Europos Sąjungoje“ (2010) Lietuva priskiriama prie žemo savanorystės lygio šalių grupės, kur mažiau nei 10 proc. suaugusiųjų dalyvauja savanoriškoje veikloje.

Nors bendrame Europos savanoriavimo žemėlapyje Lietuva atrodo nykiai, vis tik pastebima tendencija, kad savanorystės mastai Lietuvoje plečiasi. „Vilmorus“ (2011) atliktas tyrimas parodė, kad 60 proc. tyrime dalyvavusių respondentų ką nors žino apie NVO veiklą. Ypač daug tokių tarp asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą – 77 proc., tarp asmenų, gaunančių didesnes pajamas, – 79 proc. ir tarp studentų – 72 proc. Paklausus, ar Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentai kur nors savanoriauja – didžioji dalis atsako teigiamai ir tai džiugina, nes pamažu gimsta suvokimas, kodėl savanorystė nėra prievolė ar laiko gaišimas, o įžvelgiama kur kas platesnė savanoriavimo nauda. Tai patvirtina ir 2006–2011 m. atlikti tyrimai, kurie rodo, kad Lietuvoje savanorystės mastai nuo 11 proc. išsiplėtė iki 34 proc. t. y. padidėjo trigubai.